M. J. Oakeshott: Politinio racionalizmo kritikas

Poraštė

Augustė Saladytė

Michaelas Josephas Oakeshottas – vienas ryškiausių konservatizmo doktrinai atstovaujančių XX a. politinių mąstytojų, ko gero, labiausiai žinomas dėl savo darbų, kuriuose išreiškia savo kritiką instrumentiniam požiūriui į politiką bei politiniam racionalizmui. Kartu su kitais XX a. konservatizmo minties flagmanais, tokiais kaip Rogeris Scrutonas ar Russelas Kirkas, Oakeshottas laikomas vienu iš didžiausią įtaką šiuolaikinėms dešiniosioms idėjoms padariusių mąstytojų.
Michaelas Oakeshottas gimė 1901 metų gruodžio 11 dieną netoli nuo Londono įsikūrusiame Chesfielde. Britų autoriaus vaikystė prabėgo aplinkoje, kurioje dominavo kairioji mintis – jo tėvas Josephas Oakeshottas priklausė Fabijaus draugijai – nemažą dalį žmonių, inicijavusių Jungtinės Karalystės leiboristų partijos įkūrimą, vienijusiai reformistinei inteligentų organizacijai, propagavusiai municipalinį socializmą bei laipsnišką kapitalizmo perėjimą į socializmą, tačiau neigusiai klasių kovą.
1920 m. įstojęs į Kembridžo universitetą, jis studijavo istoriją, baigęs magistro studijas buvo apdovanotas Britų akademijos stipendija ir liko dėstyti. Vis dėlto itin perspektyvaus akademiko karjerą kiek pristabdė Antrasis pasaulinis karas. Oakeshottas penkerius metus praleido Didžiosios Britanijos armijos aktyviajame rezerve kontinentinėje Europoje, tačiau taip ir nė karto neatsidūręs fronte 1945-aisiais jis grįžo į Jungtinę Karalystę. Dar prieš karą stipriai susidomėjęs „minkštosios galios“ naudojimu, filosofas savo Alma mater tapo savotiška atsvara į komunizmą nevienareikšmiškai žvelgiantiems akademikams ir pagarsėjo kaip sovietinio režimo kritikas.

Dar prieš karą stipriai susidomėjęs „minkštosios galios“ naudojimu, filosofas savo Alma mater tapo savotiška atsvara į komunizmą nevienareikšmiškai žvelgiantiems akademikams ir pagarsėjo kaip sovietinio režimo kritikas.

Po kelerių metų dėstymo Kembridžo ir Oksfordo universitetuose Oakeshottas pasiekė savo kaip akademiko karjeros piką ir 1951 m. gavo profesoriaus pareigas Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE). Tiesa, kairiosios minties tradicija pasižymėjusioje aukštojo mokslo įstaigoje filosofas niekada taip ir nesijautė esantis savo vietoje, o pasitraukimą iš jos 1969-aisiais aiškino „pernelyg dideliu studentų aktyvizmu“.
Nors kairuoliškoje aplinkoje jaunystę praleidęs Oakeshottas iš pradžių prijautė socialistinėms pažiūroms, 4-ajame dešimtmetyje Europoje vyravęs tiek radikalių kairiųjų, tiek radikalių dešiniųjų politinių jėgų iškilimas iš pagrindų sukrėtė autoriaus pasaulėžiūrą ir lėmė jo politinės minties poslinkį į tokias politines sroves kaip konservatizmas ir liberalizmas.
Ko gero, labiausiai britų filosofas žinomas dėl veikalo Rationalism in Politics and Other Essays, kuriame išsako kritiką politiniam racionalizmui – tikėjimui, kad protas yra pajėgus išspręsti visas problemas. Anot jo, konservatoriui politika – tai valdymo praktika. Oakeshotto akimis, neverta tikėti vien empiriniais įrodymais besiremiančiu ir visur logiško atsakymo ieškančiu politikos mokslu – brito požiūriu, politika nėra tik sausas vadovėlinis mokslas – tai menas, kurio svarbiausi aspektai – gebėjimas įtikinti bei mokėjimas palenkti ką nors į savo pusę, naudojantis retorika.

Ko gero, labiausiai britų filosofas žinomas dėl veikalo Rationalism in Politics and Other Essays, kuriame išsako kritiką politiniam racionalizmui – tikėjimui, kad protas yra pajėgus išspręsti visas problemas. Anot jo, konservatoriui politika – tai valdymo praktika.

Politikos mokslas nesugeba matyti plataus vaizdo – bandydamas sukurti kažkokius universalius politinio gyvenimo dėsnius ir kanonus, jis remiasi vien faktais ir skaičiais, tačiau ignoruoja tai, kad yra dalykų, kurių negalima atmesti kaip nereikšmingų, nes jie suteikia politikai prasmę vien pačiu savo egzistavimu. Politikos mokslininkai, nesugebėdami šiems veiksniams suteikti empirinių matų, apskritai ištrina juos iš politinio gyvenimo lauko, todėl politikos mokslas pradeda kurti tik techninį žinojimą.
Vienas iš svarbiausių Michaelo Oakeshotto politikos sampratos požymių, atsispindintis autoriaus tekstuose – įsitikinimas, jog politikos veiksmas turi būti „supolitintas“. Anot britų filosofo, bet kuris veiksmas negali turėti politinės įtakos, jei norima, kad jis įgautų kokią nors svarbą, turi būti remiamasi tam tikru patyrimu – be šito veiksmas liks viso labo „politika be jos įgyvendinimo priemonių“ (politics without policy). Racionalistai, siekdami „supolitinti“ savo veiksmus, pasitelkia intelektą įvertinti susiklosčiusioms sąlygoms ir, remdamiesi jau iš anksto sukurtomis racionaliomis taisyklėmis, politiką paverčia viešuoju administravimu.

Ideologija, Oakeshotto nuomone, taip pat tėra tam tikrų politinio gyvenimo bruožų bei tradicijų sutrumpinimas bei perkėlimas į taisykles – autoriaus žodžiais, tai tik praktinės patirties racionalizacija.

Ideologija, Oakeshotto nuomone, taip pat tėra tam tikrų politinio gyvenimo bruožų bei tradicijų sutrumpinimas bei perkėlimas į taisykles – autoriaus žodžiais, tai tik praktinės patirties racionalizacija, skirta naudoti jaunoms tautoms, kurios neturi politinės patirties ir, norėdamos pasiekti laimėjimų, turi vadovautis principais, išvestais iš istorinių pavyzdžių. Vis dėlto geriausias būdas dalyvauti politikoje – įeiti į ją pamažu besimokant ir praktikuojantis – tarsi mokantis gimtosios kalbos.
Konservatizmas, pasak filosofo, yra sugebėjimas vertinti ir didžiuotis dalykais, kurie yra čia ir dabar, o ne ieškoti kažko naujo ir nepatikrinto. Konservatorius tiki autoritetais, renkasi patikrintus dalykus, nepalaiko radikalių permainų, todėl yra už savalaikes ir pamatuotas reformas, kurios nesugriaus esamos tvarkos. Konservatoriaus požiūriu, politika neturi būti desperatiškas bandymas sukurti geresnį pasaulį – ji turi egzistuoti kaip priemonė žmonių bendruomenei spręsti, kokiu keliu ji nori eiti. Oakeshottas teigia, jog vykdant reformas nereikia siekti aprėpti daugiau, negu atrodo įmanoma, kadangi įvykusi permaina dėl besikeičiančių aplinkybių visada apims daugiau, nei buvo planuota. Gera vyriausybė neturi vykdyti esminių pertvarkų, pagrindinis jos tikslas – skatinti nuosaikumą ir sugyvenimą bei leisti tokius įstatymus, kurie saugotų dabarties gėrį ir nesukeltų konfliktų tarp skirtingų visuomenės grupių.

Konservatizmas, pasak filosofo, yra sugebėjimas vertinti ir didžiuotis dalykais, kurie yra čia ir dabar, o ne ieškoti kažko naujo ir nepatikrinto. Konservatorius tiki autoritetais, renkasi patikrintus dalykus, nepalaiko radikalių permainų, todėl yra už savalaikes ir pamatuotas reformas, kurios nesugriaus esamos tvarkos.

Michaelas Oakeshottas taip pat žymus dėl savo moralės teorijos, itin stipriai susijusios ir su paties autoriaus politikos samprata. Anot filosofo, iš viso egzistuoja trys moralės sistemos, dominavusios skirtingais istoriniais laikmečiais. Pirmoji, jau beveik nebeegzistuojanti, yra bendruomenės ryšių moralė – čia bendruomenės atsiradimas yra determinuotas ne savarankiško individų apsisprendimo, o atsitiktinumo. Valdymas šioje moralės sistemoje tėra lokalinio lygmens užsiėmimas, o svarbiausiu tikslu laikomas papročių bei tradicijų tęstinumas ir išsaugojimas.
Antroji, savo egzistenciją vis dar tęsianti, moralės sistema – individualus moralumas – akcentuoja poreikį rinktis pačiam, turėti pažiūras, siekti privačios nuosavybės bei stengtis sukurti galimybių kitiems taip pat elgtis savarankiškai. Trečioji, absoliučiai priešinga, moralės sistema, vadinama kolektyvizmo morale, sumenkina asmeninį gėrį ir teikia prioritetą viešajam gėriui, kadangi šioje moralės sampratoje pagrindinis valdymo uždavinys yra suteikti visuomenei sąlygas mėgautis bendruoju gėriu, o ne sustyguoti valstybės „viešąją tvarką“ taip, kad kiekvienas galėtų siekti individualių tikslų pagal savo gėrio supratimą.