G. K. Chesterton: Gyvenimas visada rimtas, bet visada rimtai gyventi – negalima

Poraštė

Augustė Saladytė

„Gyvenimas visada rimtas, bet visada gyventi rimtai — negalima“, – rašė Gilbertas Keithas Chestertonas — talentinga ir įvairiapusė asmenybė, plačiausiai žinoma literatūroje, taip pat filosofijoje, dramaturgijoje ir teologijoje.

Pažintį su šiuo mąstytoju pradėkime nuo trumpos jo biografijos apžvalgos. Būsimasis „paradokso karalius“ gimė 1874 metais griežtų tradicinių pažiūrų anglikonų šeimoje. Visgi jaunasis Chestertonas savo sąmoningą mąstymo gyvenimą pradėjo ne nuo itin krikščioniškų pažiūrų, antai, kaip buvo madinga Viktorijos epochoje, domėjosi spiritizmu ir okultizmu. Iš pradžių nesiekė rimtai imtis literatūros – Londono universiteto Menų akademijoje ruošėsi tapti profesionaliu iliustruotoju. Greta lankė atviras universiteto literatūros paskaitas. Tačiau studijų nebaigė, pradėjo dirbti leidykloje, kartu pradėjo literatūros ir meno kritiko kelią. Būdamas 27 metų vedė rašytoją F. Blogg ir metęs leidybą ėmė verstis publicistika. Po jaunystės nuklydimų Chestertonas prie krikščionybės grįžo žingsnis po žingsnio, kol 1922 m. atsivertė į Romos katalikų tikėjimą. Žymusis XX amžiaus krikščionybės mąstytojas mirė 1938-aisiais, būdamas 62 metų.

G. K. Chestertono intelektualinis palikimas ryškiausias literatūroje. Jis parašė per 80 knygų, kone 4000 esė, kelis šimtų pasakojimų. Žymiausiais jo darbais laikomi novelė „Žmogus, kuris buvo ketvirtadienis“, apologetinė „Ortodoksija“ bei pasakojimų rinkiniai apie detektyvą Tėvą Brauną. Šis personažas dėl daugybės ekranizacijų turbūt geriausiai žinomas plačiojoje visuomenėje. Tėvas Braunas vaizduojamas kaip idealus krikščionis, pasižymintis nuoširdumu, nuolankumu ir supratingumu. Skirtingai nei detektyvo etalonu laikomo Šerloko Holmso personažas, Tėvas Braunas remiasi ne tik racionaliu protu ir dedukcija, bet nuojauta ir intuicija. Pirmenybę teikti intuicijai ir sveikai nuovokai yra ir bendresnis Chestertono filosofijos bruožas. Tai ir viena atraminių idėjų krikščionišką požiūrį ryškiausiai atsispindinčiuose jo kūriniuose, labiausiai – apologetinėje „Ortodoksijoje“ (1908). Knyga įkvepia gilintis tiek į asmeninio tikėjimo klausimus, tiek į teologines civilizacijos tiesas bei krikščionybės prasmę. „Ortodoksijoje“ G. K. Chestertonas skaitytoją veda per įvairiausias idėjas ir santvarkas iki supratimo, kad krikščionybė yra laisvo bei prasmingo gyvenimo pamatas ir humaniškumo motina. „Ortodoksijoje“ parodomos mąstymo santvarkų, kurios atmeta krikščioniškąsias tradicijas, klaidos ir iš to neretai kylantis ateisto bejėgiškumas. Šis kūrinys – ne tik krikščioniško gyvenimo kelrodis, bet ir paties Chestertono tikėjimo liudijimas.

G. K. Chestertonas savo įspaudą paliko ir eseistikoje. Jo rašymo stilius išsiskiria pasigėrėtinai taikliu, alegorijos ir ironijos forma apvilktu kritiškumu ir konservatyviu požiūriu į pasaulį. Chestertono esė žavi krikščioniškų vertybių svarbos individui ir bendruomenei atskleidimu. Lietuviui svarbus faktas, kad G. K. Chestertonas, Lietuva besidomėjęs kaip šiauriausiu katalikišku kraštu, viešnagės Vilniuje metu aplankė Auštos Vartus. Apie šią vietą ir Marijos paveikslą esė „Netikęs keliautojas“ jis rašė: „jis [paveikslas] sukėlė man keistus dviprasmiškus prisiminimus, tarsi svajonę apie tiltą lėlių spektaklyje, kurį mačiau vaikystėje. Ir tada aš suvokiau, kad iš tų besikaitaliojančių paveikslo dalių skambėjo ir liejosi senovinė Mišių didybė.“

Vis dėlto reikšmingas ir didelės apimties Chestertono darbas — poema „Baltasis arklys“ – dar nėra išversta į lietuvių kalbą. Kūrinys parašytas baladės forma ir neretai vadinamas paskutine iš didžiųjų epinių anglų poemų. Poemoje pasakojama apie karalių Alfredą Didįjį, tačiau jos meistriškumas atsiskleidžia ne per patį veiksmą, o per šifruotas idėjas. Šis kūrinys leidžia dar tiksliau suprasti Chestertono filosofijos esmę. Chestertonas gyvenimą suvokė kaip spontanišką kelionę, kurios baigties žmogus yra nepajėgus sužinoti. Lemties nežinomumas Chestertono žmogų įkvepia kilniai ir linksmai „žaisti gyvenimo žaidimą“, nuolankiai, per juoko prizmę pasitikti netgi kraupų likimą. Gebėjimas juoktis, juoktis iš savęs, iš aplinkybių, anot rašytojo, skaistina sielą ir net didžiausiam cinikui teikia vilties. Juokas tragedijos akivaizdoje yra didysis Chestertono paradoksas.

G. K. Chesteronas buvo krikščioniškų pažiūrų žmogus, moralės, doros ir laisvės idėjoms teikęs esminę vietą žmonių savimonėje. Jis teigė, kad vertybių sistema yra perduodama iš kartos į kartą ir turi būti nuolat gaivinama siekiant išsaugoti trapią žmogaus laisvę. Kertinę vertybių sistemą G. K. Chestertonas vadino „Žmonijos tradicija“.

G. K. Chestertono darbais žavėjosi E. Hemingway’us, A. Christie, F. Kafka. Jo filosofija formavo ir daugelio konservatorių poziciją. Chestertono kūryba paskatino rašytojo C. S. Lewiso atsivertimą į krikščionybę.

„Nekęsti silpnųjų gali tik niūrus, liguistas ir tuščiagarbis žmogus“, – rašė G. K. Chestertonas, krikščioniškąsias vertybes, tokias kaip gerumas, atjauta kitam, realizavęs ne tik literatūros veikaluose, bet ir asmeniniame gyvenime. Amžininkų teigimu, jo būta itin aukštos moralės, švento žmogaus. G. K. Chestertono šventumo klausimas buvo iškeltas XX a. pabaigoje, o jo beatifikacijos byla netrukus bus svarstoma Vatikane. Galbūt ateityje G. K. Chestertoną minėsime kaip šventąjį, o kol kas galime žavėtis jo proto aštrumu ir širdies gerumu.