Antas Maceina: Asmenybė verta atsiminti

Poraštė

Augustė Saladytė

Lygindami šiuolaikinės Lietuvos politinį gyvenimą ir politiką tarpukariu, galime pastebėti ryškų kontrastą. Tarpukariu nemažai Lietuvos rašytojų, kitų intelektualų domėjosi šalies valdymo menu. Bet jei pabandytumėme prisiminti tarpukario politikus-rašytojus, į galvą pirmiausia šautų Salomėja Nėris, Petras Cvirka ir kiti panašių politinių pažiūrų asmenys. Nenuostabu. Juk jų vardais yra pavadintos mokyklos, stovi jų paminklai. Tačiau dešinieji intelektualai dažnai pamirštami. O juk jie prisidėjo prie valstybės kūrimo daug daugiau, nei kai kurie mano jau minėti asmenys. Vienas iš pilietine ir visuomenine veikla užsiėmusių konservatyvių pažiūrų intelektualų, kurį verta paminėti, yra Antanas Maceina. Šio filosofo, poeto kūryba, ideologija, gyvenimas šiais laikais dažnai yra užmirštami. O be reikalo.

Antanas Maceina gimė 1908 metų sausio 27 dieną Bagrėne, kaime netoli Prienų. Tėvai – Aleksandras Maceina ir Ieva Morkūnaitė. Būsimojo rašytojo tėvas buvo pasiturintis žmogus, užėmęs viršaičio pareigas. Šeima buvo religinga. Nepaisant to, jaunojo Maceinos vaikystė nebuvo laiminga. Jis matė, kaip nuo ligų mirė jo broliai, sesuo, motina... Tai ir tikėjimas suformavo jaunojo Maceinos charakterį, pirmąsias filosofines idėjas, paskatino jį susimąstyti apie stojimą į kunigų seminariją.

Jaunuolio norą tapti kunigu palaikė ir tėvas, ir jo teta Gertrūda Maceinaitė, tad šis būsimasis Lietuvos filosofas po penkių gimnazijos klasių, 1924 metais įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Prabėgus ketveriems studijų metams, A. Maceina buvo paprašytas palikti seminariją po konflikto su šios vadovybe.

A. Maceina toliau siekė žinių, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos-filosofijos fakultetą. Būsimasis rašytojas lankė Vinco Mykolaičio-Putino lietuvių ir Juozo Ereto vokiečių literatūros studijas. Būsimasis filosofas ir rašytojas, po vienerių mokslo metų, vis dar nebūdamas tikras dėl savo pašaukimo, grįžo atgal į kunigų seminariją. Tačiau 1930 metais A. Maceina vėl pateko į Kauno universitetą tęsti studijų. Tada jis aktyviai įsitraukė į ateitininkų veiklą. Šios organizacijos principai tarnauti Dievui ir Tėvynei jaunajam kūrėjui buvo artimi. Universitete A. Maceiną pastebėjo filosofas Stasys Šalkauskis ir pakvietė studijuoti pedagogiką ir filosofiją. Juk filosofija baigiasi pedagogika, o pedagogika remiasi filosofija. Nuo 1931 metų būtent šias dvi sritis jis ir studijavo, vėliau jaunojo kūrėjo gyvenime šie du dalykai irgi išliko svarbūs. 1932 metais A. Maceina baigė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Parašė diplominį darbą religijos reikšmės kultūrai tema.

Studijas A. Maceina tęsė Liuvene, Strasbūre, Briuselyje. Grįžęs į Lietuvą, jis apsigynė habilitacijos darbą „Ugdomasis veikimas“. Tapo dėstytoju. Reikia paminėti, kad 1933 metais rašytojas vedė jauną merginą, menotyrininkę Juliją Tverskaitę. Pora susilaukė dviejų vaikų, Sauliaus ir Augustino.

Tačiau ši A. Maceinos laimė ilgai netruko. 1940 metais, sovietams užgrobus Lietuvą, intelektualas ir jo šeima buvo priversti bėgti į Vokietiją. Ten rašytojas vėl įsitraukė į pilietinę veiklą, tapo neseniai įkurto Lietuvos aktyvistų fronto nariu. Prisidėjo prie šios organizacijos programos kūrimo. Vėliau grįžo į Lietuvą. Tikėjosi, kad ateityje Lietuva visgi bus nepriklausoma, pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Vėliau, vokiečiams uždraudus LAF‘ą, A. Maceina buvo vienas iš Lietuvių fronto, vienos pirmųjų pogrindinių antinaciškų organizacijų, steigėjų. Sunkus darbas, trečiojo vaiko, dukters Danutės, gimimas pakenkė rašytojo sveikatai, jam teko gultis į ligoninę ir gydytis.

Tuo metu situacija Vokietijos kare prieš SSRS pasikeitė, tapo aišku, kad Vokietija pralaimės, Lietuvą vėl okupuos raudonieji. A. Maceinai teko priimti sudėtingą sprendimą – palikti šeimą ir bėgti iš Tėvynės.

Iš kairės: Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Juozas Brazaitis, Jonas Grinius.

A. Maceinos dalia buvo sunki. Antrą kartą priverstas palikti gimtąjį kraštą, šį kartą be šeimos, rašytojas prieglaudą rado pabėgėlių stovykloje. Tačiau ilgainiui ištrūko iš stovyklos, toliau gilinosi į teologiją, buvo pavargęs nuo pasaulio neramumų. Kūrėjas norėjo, bet negalėjo būti kunigu – nežinojo, ar jo šeima gyva, ar ne. Galiausiai, iš susirašinėjimo su Vincu Mykolaičiu- Putinu, A. Maceina sužinojo, kad šeima – gyva. Įvyko Maceinų šeimos susitikimas, tačiau filosofas į Tėvynę, užimtą komunistų, grįžti negalėjo. 1956 – 1959 metais jis dėstė Freiburgo universitete, 1959 – 1970 –Miunsterio. 1971 metais, mirus žmonai, A. Maceina vedė Fridą Hofmann, vokietę, dukterį šeimos, priglaudusios jį, pabėgėlį, per karą. Rašytojas mirė Vokietijoje 1987 metų sausio 27 dieną.

Sunkus A. Maceinos gyvenimas padarė didžiulę įtaką jo kūrybai. Vaikystė religingoje šeimoje, motinos mirtis, savęs ieškojimas subrandino jį ne tik kaip asmenybę, bet ir kaip filosofą. Nepriklausomoje Lietuvoje rašytojui didžiulę įtaką padarė ateitininkų ideologija, jis prisidėjo prie katalikiškų leidinių: „Ateities“, „Židinio“, „Naujosios Romuvos“ ir kt. Jaunąjį kūrėją domino katalikybės vaidmuo valstybės valdyme, socialinis teisingumas. Galima sakyti, kad A. Maceina – politinės filosofijos autorius. Veikalai „Kultūros filosofijos įvadas“ (1936 m.), „Socialinis teisingumas“ (1938 m.) ir A. Maceinos skaitytos paskaitos puikiai reprezentuoja jo mintis tarpukariu.

Net ir karo metu A. Maceina skyrė laiko literatūros mokslui ir literatūrai. 1941 metais tuometinis švietimo ministras Juozas Ambrazevičius-Brazaitis paskyrė jį Kauno universiteto Filosofijos katedros docentu. Tuometiniai tyrinėjimai, apmąstymai tapo didžiųjų ateities kūrinių pagrindu.

Garsiausius ir, turbūt, geriausius savo darbus A. Maceina parašė svetur, Vokietijoje. „Jobo drama“ ir „Filosofijos kilmė ir prasmė“, parašyti 1950 ir 1978 metais, puikiai atskleidžia šio mąstytojo filosofiją. „Jobo dramoje“ autorius kalba apie kančią. Jo nuomone, kančia priverčia žmogų filosofuoti, ieškoti savęs. Nenuostabu, kad tokios kančios pavyzdį A. Maceina paima iš Senojo testamento „Jobo knygos“. Jobas, žmogus, iš kurio buvo atimta šeima, sveikata, turtas, užduoda Dievui egzistencinius klausimus, pradeda su Juo ginčytis. Jobą kančia išlaisvina, suteikia daugiau žmogiškumo. A. Maceina kūrinyje teigia, kad kančią galima įveikti tik ją iškentus. Knygoje „Filosofijos kilmė ir prasmė“ mąstytojas pateikia jau susiformavusį požiūrį į filosofiją.

A. Maceinos filosofiniuose ieškojimuose, gyvenimo peripetijose matome du būdingus bruožus: manymą, kad žmonės privalo prisidėti prie valstybės kūrimo ir Dievo, kaip aukščiausiojo gėrio, suvokimą. Rašytojas ir filosofas, kaip jau minėjau, dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje, gilinosi į valstybei ir Vakarų civilizacijai tuo metu aktualias problemas. Dievą jis interpretavo kaip būtį. A. Maceinos supratimu, žmogus visų atsakymų turi ieškoti savyje, savo santykyje su Dievu. Anot jo, teizmas – aukščiausiasis humanizmas. Taigi, A. Maceina neabejotinai buvo religijos filosofas, egzistencialistas.

A. Maceina taip pat rašė poeziją, pasirašinėjo Jasmanto slapyvardžiu. Išleido dvi knygas: „Gruodas“ (1965 m.), „Ir niekad ne namolei“ (1980 m.). Rašydamas poeziją, autorius suvokė, kad tarp poezijos ir filosofijos yra ryšys, abu dalykai nagrinėja būtį.

Taigi, A. Maceina – tragiško likimo Lietuvos genijus, kūręs poeziją ir užsiėmęs filosofija. Jis ne tik nagrinėjo egzistencines problemas, bet ir buvo aktyvus politinių-visuomeninių organizacijų narys. A. Maceinos-Jasmanto kūryboje aiškiai matome Dievo ieškojimą, socialinių problemų sprendimų paiešką. Pagal pakraipą jį netgi galime vadinti konservatyviu mąstytoju, nes jo mintys, darbai be galo skiriasi nuo komunistinių intelektualų minčių, darbų. Tad siūlau prisiminti šį didį mąstytoją, poetą.

Straipsnio autorius – Jaunųjų konservatorių lygos Vilniaus skyriaus narys