Antrasis pasaulinis karas yra vienas iš baisiausių ir daugiausia gyvybių nusinešusių įvykių civilizuoto pasaulio istorijoje, pareikalavęs 70–85 milijonų žmonių gyvybių. Tas šešerių metų laikotarpis galėjo nusinešti daugiau gyvybių ir trukti dar ilgiau, jei ne vienas drąsus, ryžtingas ir be galo iškalbingas žmogus, sugebėjęs įkvėpti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir visą Vakarų pasaulį pasipriešinti nacių terorui bei padėjęs užtikrinti taiką Europoje po to. Viena ryškiausių modernios istorijos politinių asmenybių ir konservatizmo veidas karo metais – Winstonas Churchillis.

 

Dabar Winstoną Churchillį daugelis įsivaizduojam su cigaru burnoj ir taure viskio rankoje, bet iki tapimo konservatorių partijos Jungtinėje Karalystėje ikona jo gyvenimas nebuvo labai paprastas. Nors 1874 m. lapkričio 30 dieną jis gimė labai turtingoje anglų lordo ir amerikiečių gražuolės šeimoje, Churchillio vaikystė nebuvo lengva. Tėvai daugiausia gyveno atskirai vienas nuo kito, o meilės ir šilumos jis gaudavo iš savo auklės Elizabeth Everest, kuri buvo vienintelė jos vaikystės draugė. Jai mirus, Winstonas pasakė: „Ji buvo geriausia ir artimiausia mano draugė per visus dvidešimt mano gyvenimo metų. Daugiau niekada neturėsiu tokio gero draugo.“ Jaunasis Churchillis gana dažnai keisdavo mokyklas tiek dėl bendraklasių, tiek dėl mokytojų smurto, sunkios vaikystės pasekmė buvo labai prasti pažymiai, nors istorija ir anglų kalba sekėsi tiesiog puikiai, ir to laikotarpio vertinimas kaip paties tamsiausio jo gyvenime. Prastai pabaigęs mokyklą jis suprato, kad vienintelė galimybė ką nors pasiekti gyvenime buvo britų armija, kuri įnešė naujų vėjų į jo gyvenimą ir leido atsiskleisti jo talentams. Netrukus po kariuomenės Winstonas suprato, kad nori siekti parlamentinės karjeros, tačiau laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pradžios jam nebuvo labai sėkmingas – vienu metu net grėsė politinės karjeros pabaiga.

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Churchillis grįžo su trenksmu – jis tapo Britanijos ministru pirmininku, o įkvepiančios kalbos ir skambios frazės tapo jo vizitine kortele. Visai kaip ir armijoje baigus mokyklą, Winstono talentai atsiskleidė visu savo grožiu. Tapęs ministru pirmininku, pirmoje kalboje jis sakė: „Aš neturiu ką pasiūlyti, tik kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą.“ Kadangi Churchillis buvo žodžio žmogus, savo pažadą jis išpildė su kaupu, ir tas laikotarpis tapo istorija. Neskaičius jo kalbų yra neįmanoma suprasti, kokia svarbi asmenybė Winstonas Churchillis buvo karo eigai. Jis stojo į vieną pusę su Sovietų Sąjunga, tačiau ne dėl žavėjimosi komunizmu – jis buvo gerai žinomas ir labai atviras komunizmo kritikas, tačiau Hitleris buvo dar didesnis blogis nei sovietų blogio imperija. Kalbėdamas apie jų sąjungą, jis pasakė: „Jei Hitleris užpultų pragarą, aš pasakyčiau bent kelis palankius žodžius velniui mūsų parlamente.“ Tai buvo ne tik žiaurumo ir beprotiško kraujo praliejimo, bet ir aistringo pasipriešinimo bei taikos siekio istorija, ir Winstonas tapo to siekio veidu. Pasibaigus karui – vieninga Europa tapo kaip niekada reali.

Churchillis 1941 m. Wikipedia.org nuotrauka

Churchillio vieningos Europos idėja nebuvo Antrojo pasaulinio karo vaisius – ji gimė dar gerokai iki jam prasidedant. Dar 1930 metais jis parašė straipsnį, raginantį sukurti „Jungtines Europos valstijas“, pridurdamas, kad nors Britanija ir yra su Europa, bet ne jos dalis. Vėliau, karo metais, kalbėdamas apie Europos atkūrimą jis minėjo visiškai europietiškos Europos Tarybos sukūrimą, taip suerzindamas Jungtines Amerikos Valstijas, kurios norėjo turėti daugiau įtakos senajame žemyne. 1946 metais, jau nebūdamas premjeru ir pasibaigus karui, tačiau vis dar turėdamas begalinį autoritetą ir didžiulę įtaką, Churchillis ragino sukurti Jungtines Europos valstijas, kurių branduolys būtų Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė, su sąjungininke Britanija ir galbūt net JAV kaip „naujos Europos draugais ir rėmėjais“. Tačiau jo idėjos buvo stipriai kritikuojamos – įtakingi laikraščiai jo pasiūlymus laikė keliančiais pasipiktinimą ir nedrąsiais, kadangi Winstonas nematė visiškai vieningos Europos – jis manė, kad egzistuos amžina atskirtis tarp Rytų ir Vakarų.

 

Dažni ir aiškūs pasisakymai dėl Europos vienybės 1949 metais galiausiai lėmė Europos Tarybos atsiradimą, kuri siekia užtikrinti žmonių teises, demokratiją ir teisės viršenybę Europoje – pamatines vertybes šiuolaikinėje visuomenėje. Tai buvo didžiulis žingsnis, bet toli gražu ne paskutinė Europos suvienijimo stadija. Būdamas imperialistas, Churchillis Britaniją matė tik griežtai kaip vieningos Europos sąjungininkę, o ne jos dalį, tačiau norėjo, kad britai ir toliau aktyviai dalyvautų Europos suvienijimo procese, todėl, kai 1950 metais britų vyriausybė nesugebėjo išsiųsti savo atstovo į pasitarimą dėl Europos anglies ir plieno draugijos įkūrimo, jis buvo įtūžęs ir negalėjo aštrių žodžių. Winstonas manė, kad šis „apgailėtinas požiūris sugriovė Europos pusiausvyrą“, kadangi bijojo, jog Vokietija, kuri ne taip seniai buvo viena iš Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų, pradės ekonomiškai ir politiškai dominuoti naujojoje draugijoje ir, užuot užtikrinusi taiką Europoje, kels jai grėsmę. 1951 metais, antrą kartą tapęs ministru pirmininku, jis toliau siekė vieningos Europos federacijos. Jis labai nuosekliai ir sistemingai pabrėždavo Europos bendradarbiavimą su „angliškai kalbančiu pasauliu“, taip iškeldamas bendradarbiavimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis kaip vieną iš pagrindinių naujos sąjungos prioritetų, taip pat ir vėl primindamas, kad Britanija nebus federacijos dalis, o tik „ pati artimiausia draugė“, todėl vėliau, jam jau aktyviai nebedalyvaujant politikoje, sužinojus apie Didžiosios Britanijos siekį tapti Europos anglies ir plieno bendrijos nare, jis šiuos siekius įvardijo kaip „monstriškus“.

 

Winstonas Churchillis turėjo savitą ir labai aiškią viziją, kokia turi būti Europa – stipri, vieninga ir principinga, tačiau geležinės uždangos atskirta į Rytus ir Vakarus. Kad ir koks netobulas bei vertas kritikos dėl perskyros būtų buvęs jo modelis, jis nutiesė kelią link to, ką dabar vadiname Europos Sąjunga, jis yra vienas iš svarbiausių žmonių vertų padėkos dėl taikos, kurioje mes gyvename šiandien.

 

Teksto autorius Edvardas Juškauskas yra Jaunųjų konservatorių lygos narys

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti