Nepraėjus net trisdešimčiai metų po pasaulį sukrėtusio Didžiojo karo, Europa išgyveno tai, kas atrodė, jog jau nebepasikartos – Antrąjį pasaulinį karą. Tik šį kartą su dar intensyvesniais karo padariniais persismelkusiais į svarbiausias valstybės sritis, pradedant ekonomika, industrija, infrastruktūra ir baigiant giliausiais visuomenės sluoksniais, tokiais kaip vertybinis ir identitetinis pamatas.

 

„Niekada daugiau“ – plačiai po Antrojo pasaulinio karo tarp žmonių paplitusi frazė, o kartu ir orientyras bendrajam Europos tikslui – taikos užtikrinimui. Po Europą suniokojųsių įvykių, aišku buvo viena, norint išvengti tragedijos pasikartojimo reikia keisti europietiško požiūrio tašką iš tarpvalstybinės konkurencijos į tarpvalstybinį bendradarbiavimą, t.y. integracijos procesą, kuris vėliau pavirto Europos susivienijimu.

 

Viena didžiausių pokario problemų kilusių kontinente – Europos susiskaldymas. Jį puikiai inscenizuoja faktas, jog Europa pasidalino į skirtingas barikado puses siekiant bendro tikslo – saugumo, į NATO ir Varšuvos pakto sąjungininkes. Siekiant išvengti Europos identiteto krizės bei kuo rezultatyviau užtikrinti integracijos procesą, Europa rinkosi institucionalizacijos kelią, kuriant tarptautines institucijas, siekiančias specializuotų kolektyvinių tikslų.

 

Institucinis tikslų siekimas reiškia organizuotą, teise ir sutartimis paremtą darbą. Pradėta kurti nauja Europos institucijų architektūra ekonomikos, apsaugos ir kitose visuotinai svarbiose sferose. 1945 m. įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, kurios tikslas buvo ir yra konfliktų prevencija bei taikos palaikymas. Iš Jungtinių Tautų Chartijos kilo 1949 m. įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) –  lyg šiol stipriausia gyvuojanti gynybinio pobūdžio organizacija, kurioje kiekvienas narys yra įsipareigojęs vadovautis demokratinėmis vertybėmis, ginti savo ir sąjungininkų laisvę, civilizaciją ir įstatymo viršenybės principą. Ir, žinoma, Europos anglių ir plieno bendrija, dabartinė Europos Sąjunga, įkurta siekiant sustabdyti karus tarp kaimyninių valstybių ir sukurti ekonominę bendriją. Šis Europos suvienijimo planas neapsiribojo vien taikos užtikrinimo ir ekonominiais aspektais, o išaugo į atskirą bendrųjų vertybių, kultūros ir tikslų siekimo modelį.

 

Tarptautinė institucionalizacija slepia kolektyviškumo idėją, kuri yra dominuojanti Europos, kaip kultūrinio, politinio vieneto vertybė. Kompromiso siekimas užkertant kelią konfliktams ir bendrojo gėrio, tikslo plėtojimas yra Europos valstybių santykių pamatas. Bendrų resursų, žmogiškųjų išteklių ir bendrystės suvienijimas dėl geresnės Europos ateities. Todėl, norint geriau suvokti Europos susivienijimo ir institucionalizacijos vertę, pakanka susimąstyti, kokia būtų situacija, jeigu Europa nebūtų įvykdžiusi integracijos proceso pokario laikotarpiu? Neprogresyvus Europos atkūrimas ir, tikėtina, visai kitokia europietiška politinė filosofija, kurioje konkurencija, o ne bendradarbiavimas būtų pagrindinis veiksmų motyvas.

 

Teksto autorė Emilija Radžiūtė yra Jaunųjų konservatorių Šiaulių skyriaus pirmininkė.

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti