Venesuela XX amžiaus antrojoje pusėje buvo viena iš demokratiškiausių ir ekonomiškai stipriausių valstybių Lotynų Amerikoje. Kol kitos regiono valstybės buvo kamuojamos autoritarinių režimų, Venesuela jau nuo 1958 metų buvo laikoma demokratine šalimi. Valstybė ne tik išsiskyrė savo valdymu, bet ir ekonomika. Ši žemyno lyderė išsiskyrė dideliais naftos, aliuminio, plieno ir kitų resursų ištekliais, kurie leido išlaikyti valstybės finansinę padėtį stiprią ir stabilią. Tačiau šiandieninė Venesuela nebėra tokia pat galinga kaip kadaise. Tačiau dabartinė padėtis priešinga, ją krečia milžiniška ekonominė bei humanitarinė krizė ir politinė suirutė. Užsienio valstybės nepripažįsta valdžios ir prezidento Nicolas Maduro, o daugelis piliečių kvestionuoja jų legitimumą bei turi labai paprastą laisvų ir demokratiškų rinkimų reikalavimą, kurie panašu šiandienos Venesueloje sunkiai įmanomi. Šiandieninėje situacijoje mažai aiškumo, tačiau ryšku tik viena – Venesuela išgyvena sunkiausia laikotarpį savo istorijoje ir jai būtini pokyčiai.

Norint suprasti, kas lėmė tokį valstybės nuopuolį, reikia atsigręžti į 1998 metus, kai valstybės prezidento postas atiteko Hugo Chavezui. Būtent šie rinkimai laikomi vienais skaidriausiu ir taikiausiu per 40 valstybės demokratijos metų, tačiau po jų prasidėjo autoritarizmo įsitvirtinimas. Prezidentas įtvirtino savo galią išplėtęs Aukščiausiąjį Teismą iki 32 narių ir nauji 12 teisėjų buvo prezidento šalininkai. Taip pat prezidento kadencija buvo prailginta iki 6 metų ir aukščiausiam valstybės pareigūnui suteikta galimybė eiti pareigas neribotą skaičių kadencijų. Prie šio “žavaus” reformų rinkinio, Chavezo valdymo metu sustiprėjo žodžio ir spaudos kontrolė. Prezidentą ir vyriausybę kritikavusios radijo stotys „VTV“ ir „National Radio“ buvo uždarytos, o tokio paties likimo sulaukė ir kritikos negailėjusi televizija „RCTV“. Organizacijos kovojusios už žmogaus teises Venesueloje buvo šalinamos, dėl tariamai gaunamų JAV lėšų, skirtų žlugdyti valstybės demokratinę sistemą. Nors šiandien yra aišku, jog Hugo Chavezo veiksmai tvirtino hegemoniją, žmonės jį dievino dėl jo charizmos ir veiksmingos kovos su skurdu, kuri buvo finansuota didelių lėšų, gautų dėl išaugusios kainos naftos pardavimų. Kai kurie venesueliečiai prezidentą laikė mesijumi, bet iš tikrųjų jis tik įtvirtino autoritarinį šalies valdymą.

Po netikrojo mesijaus mirties 2013 metais, jo įpėdinių tapo Nicolásas Maduro, tačiau rinkimus jis laimėjo vos 1,49 procentų persvara. Po šios sudėtingos pergalės prezidentas pradėjo kurti visišką diktatūrą. N. Maduro siekė pakeisti konstituciją ir šiai reformai įgyvendinti jis sukūrė konstitucinę asamblėją bei organizavo jos narių rinkimus. Nors konstitucijos keitimas reikalavo referendumo, bet režimui palankus Aukščiausiasis Teismas suteikė leidimą prezidento reformai, todėl opozicija šiuos rinkimus laikė antikonstituciškas ir boikotavo. Per paskutinius 5 metus, prezidentas bei jo vyriausybė aktyviai siekė sunaikinti šią opoziciją. Daugiau nei 12 tūkstančių valdžios kritikų atsidūrė kalėjime dėl politinių priežasčių. Taip pat išankstinių prezidento rinkimų vykusių 2018 metais rezultatus opozicionieriai  laikė nelegitimiais, dėl pagrindinių valstybės vadovo oponentų, kaip Henrique Caprileso ir Leopoldo Lopezo, suvaržymų ir demokratiškumo stokos. Tačiau prezidentas buvo perrinktas, nors Venesuelos piliečiai ir daugiau nei 89 pasaulio šalys laikė šiuos rinkimų rezultatus nelegitimiais. Venesueliečių pasitikėjimą valdžia smukdė ne tik dėl demokratiškumo tragedijos, bet ir milžiniškos korupcijos. Venesuelos valdžia nelegaliai pelnosi iš pinigų plovimo per nacionalines įmones, kaip naftos kompanija „PDVSA“, maisto, medikamentų bei ginklų kontrabandos ir narkotikų prekybos. O pats prezidentas Nicolásas Maduro 2016 metais gavo “garbingą” metų korumpuočiausio žmogaus apdovanojimą. Tai aiškiai pastebi ir patys venesueliečiai, kuomet piliečiai gyvena giliame skurde, o prezidentas viešumoje pasirodo su prabangiais „Rolex“ ar „TISSOT“ laikrodžiais.

Ne tik politinė bei valdžios legitimumo krizė slegia Venesuelą, bet ir didžiausia ekonominė krizė istorijoje. Ilgą laiką valstybė buvo ne tik viena demokratiškiausiu regione, bet ir ekonomiškai stipriausia. Ekonomika ženkliai sustiprėjo valdant Chavezui dėl aukštų naftos kainų, tačiau viskas sugriuvo 2014 metais, kai jos kaina krito daugiau nei dvigubai. Venesuela turėdama beveik ketvirtadalį pasaulio “juodojo aukso” resursų, savo biudžetą išlaikė iš naftos gaunamų pajamų ir net 90 procentų biudžeto sudarė pinigai gaunami iš naftos eksporto. Todėl smukus kainoms valstybės ekonomika žlugo ir realus BVP sumažėjo net 35 procentais. Turbūt kiekviena atsakinga ir stipri valdžia matydama tokią padėtį vykdytų pokyčius, bet tokių epitetų negalima priskirti Maduro ir jo vyriausybei. Bandydami suvaldyti krizę ir normalizuoti valstybės biudžetą Maduro vyriausybė pradėjo sparčiai spausdinti pinigus. Tai sukėlė hiperinfliaciją, kai fuerte bolivaras visiškai nuvertėjo. Valiutos infliacija išaugo 200 000%. Kaip pavyzdį galime palyginti ES ir kitas vakarų valstybes, kurių metinis tikslas yra sveika 2-jų procentų infliacija. Todėl tokia milžiniška krizė palaužė šalies ekonomiką, žmones nuvarė į skurdą ir dabar beveik 90 procentų venesueliečių gyvena skurde.

Būtent išaugęs skurdas prisidėjo prie kitos milžiniškos Venesuelos problemos – didžiausios humanitarinės krizės visos Lotynų Amerikos istorijoje. Ją lydi maisto, medikamentų trūkumas ir milžiniška migracija. Valstybėje įsigalėjo badas, kai dėl sunykusio žemės ūkio ir maisto importo, 80 procentų venesueliečių gyvena sąlygomis, kai nėra užtikrinti dėl maisto produktų sau ir artimiesiems. Vyriausybė bandė gelbėti žmones dalindami CLAP maisto dėžutes, tačiau jų užtenka tik 8 dienoms, o išduodamos vos kas keletą mėnesių. Taip pat, net ir sprendžiant badą neapsieinama be politinių tikslų tenkinimo. Pagalbos dėžutės nebuvo teikiamos vyriausybei ir prezidentui paramos nerodantiems piliečiams. Taip pat ir medicinos sritis žlunga valstybėje, nes maždaug 90 procentų gyventojų neturi prieigos prie medicinos sistemos ir ligų gydymo. Kai kurios neurologinės ar onkologinės ligos virto praktiškai negydomomis. O prie šios ir taip graudžios situacijos prisideda ir milžiniška migracija. Per krizę iš Venesuelos išvyko apie 5 milijonus darbingo amžiaus vietinių. Tokie skaičiai primena Sirijos atvejį, tik priešingai nei artimuosiuose rytuose, Venesueloje nevyksta pilietinis karas. Nors tokie skaičiai neturėtų stebinti, kai šalis patiria milžinišką ekonominę ir humanitarinę krizę, žmonės gyvena skurdo ir bado sąlygomis bei nėra užtikrinti dėl savo likimo.

Matydama tokią apgailėtiną situaciją labai suaktyvėjo opozicija. Jie pradėjo organizuoti milžiniškus protestus ir reikšti venesueliečių nepasitenkinimą esama padėtimi. Pirmasis įvykis parodęs visuomenės nepasitenkinimą buvo 2015 metais vykę Nacionalinės Asamblėjos rinkimai. Jų metu opozicinė MUD koalicija surinko 65,27 procentus rinkėjų balsų – dvi trečiąsias parlamento narių, o toks balsų skaičius leidžia pakeisti konstitucinius įstatymus. Parlamentas virto ir vis dar yra vienintelė demokratinė institucija ir bandė atstatydinti prezidentą Nicolásą Maduro. Tačiau tokiems planams koją pakišo valdžia. Neseniai Vilniuje viešėjęs Venesuelos nacionalinės asamblėjos nuolatinės užsienio politikos komisijos pirmininkas Francisco Sucre teigia, kad demokratiškos Nacionalinės Asamblėjos nariai yra persekiojami ir yra siekiama jų atsikratyti. Daugiau nei 30 MUD atstovų yra ištremti, kai kurie parlamento nariai kalėjime, dalis slepiasi nuo Maduro valdžios, nes jų laukia kitų kolegų likimas. Taip pat opozicinė MUD koalicija siekia bendradarbiauti su užsienio valstybėmis, tačiau jie negali išvykti iš Venesuelos oro uostų, nes juos gali suimti arba atimti pasus. Todėl vienintelė galimybė palikti šalį yra per sieną su Kolumbiją kaip kad F. Sucre ir pasiekė Europą. Na o pats ryškiausias įvykis politinėje krizėje buvo Nacionalinės Asamblėjos pirmininko ir MUD lyderio Juano Guaidó pasiskelbimas laikinuoju Venesuelos prezidentu iki kitų valstybės vadovo rinkimų. Maduro oponentą parėmė daugiau kaip 60 užsienio valstybių. Jis kvestionavo 2018 metų pabaigoje vykusių prezidento rinkimų rezultatų teisėtumą ir siekia naujų laisvų ir sąžiningų rinkimų. Siekiant nuverst Maduro, Guaidó ir jo bendražygiams, buvo svarbu gauti armijos, turinčios milžinišką autoritetą Venesueloje, palaikymą. Tačiau kariuomenė liko ištikima Maduro rėžimui, nes jos vadai buvo glaudžiai susiję su nelegaliu valdžios praturtėjimu bei bijojo galimo teisių suvaržymo. Tad valstybė įklimpo į keblią politinę padėtį su dviem vadovais: legitimumą praradusiu autoritaru Maduro ir daugumos piliečių bei užsienio valstybių paramą turinčiu Guaidó.

Tad Venesuela šiandien yra vienas karščiausių taškų pasaulyje. Išgyvendama milžiniškas krizes ji po truputi tampa žlugusia valstybe. Turbūt niekas nesiginčytų, kad šalies valdžioje reikia pokyčių, žmonių galinčių suvaldyti dabartinę katastrofą, tai galėtų užtikrinti tik piliečių reikalaujami laisvi ir nešališki rinkimai. Šiandien mes, iš už kitos Atlanto pusės, galime palaikyti ryšį su demokratinės valdžios atstovais, kooperuotis su jais, kontaktuoti bei siekti, kad bėdos Venesueloje būtų išspręstos ir ji grįžtų į demokratinį kelią.

Straipsnio autorius – Vytautas Narbutas, Jaunųjų konservatorių lygos Priežiūros komiteto narys.

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti