Nepaisant to, kad šiandien Lietuvos viešojoje padangėje vis dažniau diskutuojame apie sovietinių reliktų atsisakymą, atrodo, kad laikas tam jau praėjo. „Jeigu iškart būtų buvę pakeista, tai viskas būtų gerai“, – atšaunama į klausimą apie tokių Lietuvos grožybių, kaip 3,5 m aukščio paminklas P.Cvirkai Vilniaus centre ar 35 jo vardo gatvės visoje Lietuvoje, likimą.

 

Visų pirma, leiskite pristatyti klausimo mastą. Anot 2018 metais 15min atlikto tyrimo, „sovietizuotų“ (ideologinę prasmę turinčių) gatvių pavadinimų nestinga kone visoje Lietuvoje. Visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose priskaičiuojama 47 S.Nėries vardo gatvės, 35 P.Cvirkos, taip pat 20 Melioratorių gatvių ir 17 Kosmonautų gatvių. Šį sąrašą dar būtų galima papildyti 3 Kolūkiečių ir 2 Komunarų gatvėmis.

 

Įprastinė ginčo dėl sovietinio palikimo eliminavimo iš viešųjų erdvių eiga tokia: pirma reakcija, kam nors atkreipus dėmesį į vieną ar kitą sovietinį „balvoną“, būna ne itin tvirtai suformuluotas atsakymas, esą tai – mūsų istorijos dalis. Perklausus, kodėl Lenino paminklas ar prospektas nėra mūsų istorijos dalis, atsakoma, kad jų buvo atsisakyta vėl gi tam tikru istorijos metu, suprask, pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais ar metais.

 

Šiuos du sovietinio paveldo sergėtojų atsakymus ir panagrinėsiu tolimesniame tekste.

 

Taigi, pirmas neaiškumas susijęs su sovietinio paveldo nusikratymo galimybėmis kyla iš negilaus arba iškreipto istorijos suvokimo. Lietuvos pilietinei visuomenei pagaliau derėtų suvokti, kad komunistinė propaganda nebuvo ir nėra tik Lenino ar Markso garbstimas. Ji neretai veikė giliau ir klastingiau. Gatvių ir kitų viešų, žmonėms kasdieną matomų, erdvių pavadinimas ne bet kokių sovietinių rašytojų, o Stalino Saulės 1940 liepą rugpjūtį vežėjų iš Maskvos ir neteisėto jos inkorporavimo į sovietinę imperiją bendradarbių vardais turi svarbią prasmę. Juk būtent 1940 SSRS įvykdytas Lietuvos savanoriško prisijungimo prie SSRS spektaklis ir buvo pagrindinis atsakymas visiems, siekusiems Lietuvos laisvės čia ar užsienyje (tarptautiniuose forumuose, užsienio šalių vyriausybių pozicijose dėl Lietuvos laisvės ir t.t.).

 

Tokių sovietinių rašytojų – Stalino saulės vežėjų kaip S.Nėris ar P.Cvirka atminimo įamžinimo gynėjai neretai pamini, kad šiandien jie mums – ne abejotinos praeities komunistiniai veikėjai, o mokyklinės literatūros programos autoriai. Toks tvirtinimas geriau istoriją besimokiusiems žmonėms tikrai gali kelti neviltį – abu rašytojai mokyklinėse literatūros programose pirmą kartą atsirado iškart po savo veiksmų, kuriais prisidėjo prie Lietuvos okupacijos įteisinimo – 1940 rugsėjį.

Salomėja Nėris

Galų gale, minėtų sovietinių rašytojų vardų išsaugojimas grindžiamas panašiu tvirtinimu, kad koks nors įamžinimas išvis skirtas ne komunistiniam veikėjui, o kūrėjui, literatui. Tuomet telieka paklausti, kodėl atsisakėme M.Gorkio aikščių ir gatvių? Ar laikome jį mažiau talentingu nei P.Cvirka, ar kliūva tik jo tautybė ir tai, kad jis neturi ryšių su Vilniumi? Tiesa, Gorkio vardas nuo iškabų dingo dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, čia ir pereikime prie laiko klausimo.

 

Antrasis viso sovietinio palikimo nejudintojų argumentas teigia, kad laikas atsikratyti komunistinės ideologijos reliktų jau buvo. Buvo ir baigėsi. Tiesa, niekas niekur nepasako, kada tiksliai tas atsitiko: ar 1993 į valdžią atėjus LDDP, ar tūkstantmečiui pasibaigus? Toks neapibrėžtumas neįkvepia pasitikėti minėtu argumentu.

 

Beje, drįsčiau tvirtinti priešingai – laiko perspektyva kaip tik nutrina jausminius ryšius su praėjusio amžiaus lietuviškais vardais ir leidžia blaiviau įvertinti jų darbus. Suprasti, kur ir kodėl buvo kabinamos vienos ar kitos lentelės. Geriausias to liudijimas – Lietuvos Jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) svarstomas dokumentas, raginantis atsisakyti sovietinę buitį primenančių ir gal kam nors nostalgiją keliančių „kolūkiečių“, „kosmonautų“ ir „melioratorių“ gatvių vardų. Tikėkimės, ateis laikas ir „programiniams kolaborantams“.

 

Laiko perspektyva leidžia iššifruoti ir gudriau, nei Lenino paminklas Lukiškėse, sovietinę santvarką gyrusius ženklus ir vardus. Susimąsčius suprasti, kad P.Cvirkos paminklas Vilniuje – tai, paminklo atidengimo ceremonijoje kalbą sakiusio A.Venclovos žodžiais, „simbolis lietuvių liaudies meilės tarybiniam rašytojui“. O jeigu tos meilės nebesame verčiami jausti, tikriausiai galime ir neapsimetinėti mylį jį ir kitus sovietinius simbolius, vis dar gausiai puošiančius Lietuvos peizažą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas Petrui Cvirkai

Esu įsitikinęs, jog šiandien yra pats tas laikas mąstyti ir sutarti dėl sovietinio palikimo – pradedant P.Cvirkos monumentu Vilniuje ir baigiant Kolūkiečių gatve Sedoje. Iš tiesų, geresnio laiko dar nebuvo.

 

Benediktas Alekna yra Jaunųjų konservatorių lygos valdybos narys.

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti