Omnia reliquit servare rempublicam

Vilnius, vasario 16 d. 1918 m. Jonas Basanavičius.

Okupuotoji Lietuva, 1949.II.16. Jonas Žemaitis-Vytautas.

Tai dokumentai, liudijantys tautos, kuri budo su aušra ir kėlėsi su varpais būvimą. Jie yra du iš trijų dokumentų, kuriems Konstitucinis teismas suteikė ikikonstitucinį statusą (t.y. jų negalima keisti ir naikinti, o jų principų negali paneigti jokia Konstitucinė pataisa). Visgi 1949-tųjų metų LLKS Deklaracija plačiojoje visuomenėje ne retai užmirštama. Prakalbus apie Vasario 16-tosios signatarus iškarto galime išgirsti apie Joną Basanavičių ir Antaną Smetoną, bet nepagalvojame, kad signatarais taip pat yra ir Jonas Žemaitis ar Adolfas Ramanauskas. Taip mes, visuomenė, parodome, jog nevisiškai suprantame partizaninio pasipriešinimo mastą ir svarbą. Partizanų auka išvadavo lietuvius nuo amžino gėdos jausmo ir pakeitė jį pagarbos ir pasididžiavimo savo tauta simboliu. Partizanai, kaip teisėtoji Lietuvos valdžia, buvo tikrieji tautos atstovai, o ne primestoji komunistinė LTSR, tą ne vieną kartą pabrėžė Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas[1]. O LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija geriausiai atspindi visus partizanų, tuo pat metu ir lietuvių tautos, siekius. Šiame straipsnyje nagrinėsiu LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją, kaip lietuvių tautos dvasios atspindį, remiantis Juozo Girniaus „Lietuviškojo charakterio problema“, kuri buvo išleista dar prieš Deklaraciją – 1947 m., Augsburge.

J. Girnius išskiria žmogiškumą, kaip pagrindinę lietuvio charakteristiką: „Pagrindinis lietuvio dvasios bruožą teisingai yra pastebėjęs jau senasai 11 š. kronininkas Adomas Bremenietis, kada jis mūsų krašto žmones charakterizavo žmogiškumu – homines humanissimi.“[2] Ir jį labai lengva rasti dokumente, jame teigiama, kad atkurtoji Lietuva turi būti demokratinė respublika, kurioje visi piliečiai, nepadarę žalos lietuvių tautai, turi lygias teises (3, 5, 6, 14, 22 punktai.). Be to LLKS Taryba įvardija Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri buvo priimta likus vos trims mėnesiams iki pačios Deklaracijos paskelbimo (1948 m. gruodžio 10 d., Paryžiuje), ir prašo viso demokratinio pasaulio pagalbos, kad nuostatos esančios joje, be kitų dokumentų (Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų), būtų įgyvendintos. Joje, be visa ko, rašoma – „Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.“, tai puikiai atspindi lietuvio charakterį, kaip teigia J. Girnius – „Lietuviui aukščiausioji vertybė yra patsai gyvas žmogus, – ne politinės ambicijos, ūkiniais interesas, teorinės tiesos, grožinis apipavidalinimas ar net religinis ilgesys.“[3]. Taip pat šį dvasios bruožą liudija faktas, kad Jonas Žemaitis pabrėžė būtinybę saugoti tautos jėgas ir daugiau laiko skirti visuomeninei veiklai[4].

Plėtojant žmogiškumo temą, galime pamatyti ir lietuvių požiūrį į artimą: „Lietuvio žmogiškumas nėra vien šventinis vaišingumas, bet ir kasdieninė pagalbai paslankumas, atseit, ne tik nuotaikiais žmogui atvirumas, bet ir aktyvus pagalbai pasiruošimas“[5], šią savybę puikiai iliustruoja tai, kad Deklaracijoje buvo nurodyta, jog socialinė globa yra vienas pirmųjų valstybės uždavinių, o ypač daug dėmesio skirta asmenims ir šeimoms, kurios nukentėjo „išsilaisvinimo kovos“ (19 punktas).

Taip pat labai svarbus ir elgesys ne su savo tautiečiais, o su kitataučiais, ypač žinant, kad gyvename, kaip Timothy Snyder pavadino, kruvinosiose žemėse: „Jokiu atveju abejingumas tolimiesiems ar neapykanta svetimiesiems niekada lietuvio širdyje negalės tiek įsikeroti, kad būtų pamiršta, jog kiekvienas žmogus, kiek tolimas ir svetimas jis bebūtų, visų pirma yra žmogus“, tai liudija faktas, kad kolaborantas su sovietais ar naciais buvo įvardijamas, kaip išdavęs Tėvynę ir „susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą“ (17 punktas), tai reiškia, bent koks asmuo, kuris prisidėjo prie Holokausto, trėmimų, bendrai, totalitarinių režimų vykdyto teroro bus teisiamas Lietuvos Teisme. Taip pat svarbu išsklaidyti teiginį, kad partizanų gretose buvo nemaža dalis žydšaudžių. Dainius Noreika savo disertacijai „Partizanų karas Lietuvoje (1944-1953): socialinių struktūrų problema“ nuodugniai išnagrinėjo 1000 partizanų biografijas ir nustatė, kad apie 5,8% partizanų dalyvavo antisemitinėje veikloje. Žinodami tai, galime pagrįstai sakyti, kad šis žeminantis teiginys mažai ką teturi su realybe.

Kitas esminis lietuvio bruožas anot J. Girniaus: „Ir būtent, lietuvio dvasioje glūdįs žmogiškumas mūsų tautoje mūsų tautos istorijoje objektyvuojasi idealistiniu principingumu, kuris visai mūsų istorijai suteikia didvyrio didingumo ženklą <…> Didvyriška mūsų istorija ir tačiau ne imperializmu ir ne militarizmu, ne jėgos siekimu ir ne ginklo garbinimu, o tik narsiu savo laisvės gynimu.“[6] Truputėlį nusižengsiu straipsnio taisyklėms ir pasamprotausiu ne apie Deklaraciją, o apie signatarus. Jie yra tie žmonės, kurie liudija, kad yra dalykų dėl kurių galima aukoti gyvybę, tai lyg turėtų prieštarauti jau išsakytai nuostatai – lietuviui gyvybė svarbiausia. Betgi dabar kalbu apie žmogų kaip stebintį, ne stebimą. Asmuo, pats pasirinkęs ginti šventą teisybę, aukotis dėl savo šeimos, bendruomenės, tautos, pasirenka savęs kaip saugotojo poziciją, nors jis aukojasi, bet išgelbsti kitas gyvybes. Ir ši auka yra absoliučiai individualistinė, taip atspindėdama kitą lietuvio dvasios bruožą: „Pavartojant moderninį terminą, lietuvio individualizmas yra esmiškai personalistinio charakterio.“[7] O didvyriškumą ir idealizmą puikiai simbolizuoja 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarų likimai: Jonas Žemaitis – Vytautas – paimtas į nelaisvę, neišdavęs nė vieno savo kovos brolio, sušaudytas Butyrkų kalėjime, Adolfas Ramanauskas-Vanagas – po 11 metų nesėkmingo persekiojimo buvo suimtas, kankintas visais įmanomais būdais, įvykdyta mirties bausmė, o Juozas Šibaila – Merainis, Petras Bartkus – Žadgaila, Aleksandras Grybinas – Faustas, Vytautas Gužas – Kardas, Leonardas Grigonis – Užpalis ir Bronius Liesys – Naktis žuvo kovodami su priešu.

            Iš pirmo žvilgsnio, visas šis tekstas perteikia lietuvį kaip šventąjį, kuris niekomet kitam blogo nedaro. Visgi šio straipsnio tikslas yra ne toks. Kaip ir Juozas Girnius mini: „Nė vienai tautai nėra niekas visiškai svetima, kas žmogiška – ir gerąja ir blogąja prasme. Klausimas tėra, kurios tendencijos galingiausiai ir patvariausiai tausos istorijoje pasireiškia.“[8] Šiuo tekstu tikiuosi perteikti idealo siekiamybę, o ne turimą faktą. XX a. puikiai parodė, kad net dvasia yra pažeidžiama sisteminiam luošinimui ir naikinimui. Tai ne tiek lietuvių šaunumo apdainavimas, o įsipareigojimas, jog tokių dvasios bruožų patvarumas nesutrupėtų, o jeigu tai ir atsitiktų, kad jis būtų atstatytas. Juk gerai žinoma, kad būtent „žmogiškoji kokybė teikia vertę ir lietuviškumui“[9].

Teksto autorius: Ignas Ulišauskas, Jaunųjų Konservatorių Lygos Valdybos narys


[1]https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1156599/dainius-zalimas-partizanai-o-ne-komunistai-buvo-teiseta-lietuvos-valdzia
[2] J. Girnius „Lietuviškojo charakterio problema“, 7 psl.
[3] Ibid, 7-8 psl.
[4] N. Gaškaitė-Žemaitienė „Žuvusiųjų prezidentas“, 181 psl.
[5] J. Girnius „Lietuviškojo charakterio problema“, 8 psl.
[6] Ibid, 13-14 psl.
[7] Ibid, 11 psl.
[8] J. Girnius „Lietuviškojo charakterio problema“, 29 psl.
[9] J. Girnius „Idealas ir laikas“, 20 psl. [2] J. Girnius „Lietuviškojo charakterio problema“, 7 psl.[7] Ibid, 11 psl.

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti