1772 m. Žanas Žakas Ruso, paprašytas Baro konfederato Mykolo Vielhorskio, parašė „Apsvarstymus apie Lenkijos valdymą“[Čia ir toliau pateikti vertimai mano –  I.U.], kur svarstoma, kaip reikėtų keisti ATR. Šis jo kūrinys gan išsiskiria iš jam įprastos minties, nes yra daug nuosaikesnis ir netgi turi konservatizmo požymių. Jis teigia: „Saugokitės, nes jūsų troškimas tobulėti gali pabloginti jūsų būklę. Galvodami, apie tai, ką norite įgyti, nepamirškite, ką galite prarasti“[1] („Beware lest, in your eagerness to improve, you may worsen your condition. In thinking of what you wish to gain, do not forget what you may lose.“) Apie laisvę šneka kaip apie būseną, prie kurios reikia pribręsti: „Laisvė yra lengvai valgomas maistas, bet sunkiai virškinamas; jai suvirškinti reikia labai stipraus skrandžio.“[2]  („Liberty is a food easy to eat, but hard to digest; it takes very strong stomachs to stand it.“) Tęsdamas laisvės temą jis pateikia įspūdingą giesmę laisvei: „O kilni ir šventa laisve! Jei tie vargšai tik galėtų pažinti tave, jei jie suprastų, kokia kaina tu laimima ir išsaugoma; jei jie pajustų, kokie griežtesni yra tavo įstatymai, nei tironų jungas yra sunkus: jų menkutės sielos, pavergtos aistrų, kurios turėtų būti nuslopintos, tavęs bijotų šimtą kartų daugiau nei vergovės; jie bėgtų nuo tavęs iš pasibaisėjimo kaip nuo naštos, kuri graso juos sutraiškyti.“[3] („O proud and holy liberty! if those poor people could only know thee, if they realised at what a price thou art won and preserved; if they felt how much more austere are thy laws than the yoke of tyrants is heavy: their feeble souls, enslaved by passions that would have to be suppressed, would fear thee a hundred times more than slavery; they would flee from thee in terror, as from a burden threatening to crush them.“) Ruso veikale taip pat apibūdina ATR pilietinę tautą: „Jūs mylit laisvę, jūs esate jos verti, jūs gynėte ją prieš galingą ir sumanų agresorių, kuris pasinaudodamas draugystės siūlymais rakino jus vergo grandinėm.“[4]  („You love liberty; you are worthy of it; you have defended it against a powerful and crafty aggressor who, under the pretence of offering you the bonds of friendship, was loading you down with the chains of servitude.“) Deja, pokyčių, kurių reikėjo dar Ž.Ž. Ruso rašant „Apsvarstymus apie Lenkijos valdymą“, sulaukta tik po poros dešimčių metų.

            Kalbėdamas apie pokyčius Abiejų Tautų Respublikoje (toliau ATR arba Respublika)  Edmundas Berkas teigė: „Karalius be valdžios, bajorai be santarvės ir drausmės, tauta be amatų ir verslų, prekybos ir laisvės, netvarka vidaus gyvenime, pavojai iš išorės… Tai buvo aplinkybės, privertusios imtis drąsių veiksmų bei rizikingų bandymų“[5]. Nors ne su visais pateiktais Berko teiginiais verta sutikti, bet faktas, kad Respublikai reikėjo pokyčių, abejonių nekyla. Šias reformas vykdė Ketverių metų seimas 1788-1792 m. O visų jų pažiba tapo Gegužės 3-iosios Konstitucija. Ji žymėjo naują kokybinį žingsnis ATR gyvenime. Dokumento tikslas – išlaikyti laisvą Respubliką ir pasipriešinti aplinkinių despotijų spaudimui, tuo pačiu metu įgyvendinant geriausias Apšvietos idėjas nekapojant oponentams galvų.

            Gegužės trečiosios Konstitucijoje įvardinti ir patvirtinti ypač svarbūs pokyčiai Respublikoje. Pavyzdžiui: įvesta paveldimoji monarchija, nes „Bekaralmečiais patirtos nelaimės, periodiškai griaunančios valdymą, pareiga apsaugoti kiekvieno lenkų žemės gyventojo likimą ir visiems laikams užkirsti kelią užsienio valstybių įtakai <…> pastangas pakreipti į vieningą rūpinimąsi tautos laisve, paskatino mūsų įžvalgumą atiduoti Lenkijos sostą pagal paveldėjimo teisę.“[6] Nutarta panaikinti liberum veto ir konfederacijas – „kaip prieštaraujančius šios konstitucijos dvasiai, valdymą griaunančius, visuomenę ardančius panaikiname visiems laikams“[7].  Konstitucija beveik visiškai išlygino miestiečių ir bajorų teises, taip kuriant platesnę pilietinę tautą.  Taip pat ypač svarbus punktas – valstiečiams pradėta suteikti tam tikra valstybės globa: „Žmones žemdirbius, iš kurių rankų trykšta gausiausia kraštų turtų versmė ir kurie sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį, <…> , mes, vadovaudamasi teisingumu, žmogiškumu ir krikščioniškąja pareiga <…>, priimame įstatymo ir krašto valdymo globon, nuspręsdami, kad nuo šiol bet kurie raštai dėl teisių, suteikimų ar susitarimų, kuriuos autentiškai sudarė dvarininkai su žemių valsčionimis, <…> taps bendru ir abipusiu įsipareigojimu, pateksiančiu krašto valdymo globon.“[8]. Reikia prisiminti, kad šiuo atveju terminas „lenkas“ nusako ATR pilietybę, o ne etninę prasmę. Buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis kaip pavyzdį pateikia žodį „britas“. Kai sakome britas turime omenyje Jungtinės karalystės pilietis, nesvarbu ar anglas, ar velsietis, ar škotas, ar šiaurės airis[9]. O tai, kad Lenkija atkūrė savo valstybė, kaip Antrąją Lenkijos respubliką, taip pasisavindami visą ATR paveldą, buvo klaidingas žingsnis, kuris tikrai nepadėjo Lietuvos – Lenkijos tarpukario santykiams.

            Visgi dažnai Lietuvoje į šią Konstituciją žvelgiama ne kaip į savą, atvirkščiai, netgi žalingą Lietuvos interesams. Šis naratyvas yra akivaizdžiai primestas vienos iš valstybių, kuriai ir priešinosi ATR, kurdama Konstituciją. Toks požiūris yra žiūrėjimas į istorija su viena akimi, neįžvelgiant, kad Konstitucija buvo dar pildoma. Kitas itin svarbus dokumentas Lietuvai yra spalio 20 d. pasirašytas „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“, kuris liudija, kad LDK vis tiek išlaikė atskirumą nuo Karūnos, ir papildo Konstituciją. Teisės istoriko Andrzejaus B. Zakrzewskio nuomone, šį faktą rodo tai, kad jame buvo pripažintas pariteto principas komisijose: Karo ir Iždo, ateityje – ir Policijos, taip pat išsaugoti ministrai, žinybos, atskira kasa ir iždo teismas, teisės.[10] Dokumentą seimui pristatė Kazimieras Nestoras Sapiega, Lietuvos konfederacijos maršalka. Pasak prof. Alfredo Bumblausko, „pagal šį įsipareigojimą Gegužės 3-iosios Konstitucijos įtvirtintose pagrindinėse bendrose centrinės valdžios institucijose – kariuomenės ir iždo komisijose – Lenkija ir LDK turėjo turėti po lygiai narių, o komisijų pirmininkai turėjo būti paeiliui lenkai ir lietuviai.“[11] Tai reiškia, kad LDK padėtis ne vien nepablogėjo, bet tapo dar geresne. O lietuvių tauta išliko ir dar kartą įrodė savo savarankiškumą ir tai, kad ji turi valstybingumo tradiciją.  

            Galiausiai, nors ši Konstitucija galiojo tik iki 1792 m. lapkričio 23 d., kada ją panaikino Gardino Seimas, priverstas Rusijos imperijos, jos dvasia liko gyva. 1794 m. Kosciuškos sukilimas pakilęs už Respublikos išgelbėjimą: Rusijos imperijos įtakos atsikratymą, reformų tęsimą ir iki padalinimų ATR sienų atstatymą, kovojo ir už Gegužės 3-iosios Konstituciją. Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, kuri veikė kaip sukilimo LDK vyriausybė, atstatė Konstitucijos veikimą. Vienas iš jos narių, įžymiausias XVIII a. ATR pamokslininkas, Mykolas Pranciškus Karpavičius pamoksle sakė: „Priešo ginklas praliejo gyventojų kraują šlovės lauke, bet jų narsa ir kraujo praliejimas prikėlė tautą. Jie narsiai paaukojo gyvybę,
numesti gėdingą nelaisvės jungą, bet atgaivino tautą, savo mirtimi parodydami, kad tėvynės laisvę vertino labiau nei gyvybę.“[12] Į sukilimą, kuris gynė Konstitucijos principus, ėjo ir valstiečiai, o su juo susieję dokumentai būdavo skelbiami ne vien lenkų, bet ir lietuvių kalbomis. Vėliau vienas iš svarbiausių tautinio Lietuvos judėjimo atstovų Simonas Daukantas pasakos, kad jo giminaičiai sukilo dėl Konstitucijos ir tuo didžiuosis. Visa tai mums rodo, kad šis dokumentas turėjo ne vien trumpalaikę reikšmę, bet ir išliekamąją. Gegužės 3-iosios Konstitucija ženkliai prisidėjo prie moderniosios lietuvių tautos formavimosi ir yra neatskiriama mūsų istorijos dalis.

JKL Valdybos narys

Ignas Ulišauskas


[1]J. J. Rousseau Considerations on the Government of Poland and on its Proposed Reformation, psl. 9in: https://www.files.ethz.ch/isn/125482/5016_Rousseau_Considerations_on_the_Government_of_Poland.pdf vertė I.U.

[2] Ibid, psl. 13

[3] Ibid, psl. 13-14

[4] Ibid, psl. 2

[5] E. Raila Apšvieta, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra : tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, p. 55

[6] 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, sud. Elidijus Raila, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 26

[7] Ibid, p. 25

[8] Ibid, p. 18

[9] A. Bumblauskas, Gegužės 3-iosios Konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos užmarštys, Alfredas Bumblauskas, psl. 9 in: http://www.mdl.projektas.vu.lt/wp-content/uploads/2013/03/geguzes-3-iosios-konstitucija.pdf

[10] R. Šmigelskytė-Stukienė Nuo 1791 m. gegužės 3 d. iki spalio 20 d. ir po jos: lietuvos ir lenkijos valstybinių institucijų „suliejimo“ problema (iždo komisijos pavyzdžiu) in: XVIII amžiaus studijos, T. I. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tarp tradicijų ir naujovių, Sudarė: R. Šmigelskytė-Stukienė, Lietuvos istorijos institutas, 2014 p. 130-131.

[11] A. Bumblauskas, Gegužės 3-iosios Konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos užmarštys, p. 7 in: http://www.mdl.projektas.vu.lt/wp-content/uploads/2013/03/geguzes-3-iosios-konstitucija.pdf

[12] M. P. Karpavičius, Rinktiniai pamokslai, sud. K. Mačiulytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 355

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti