Simon Schim/Unsplash.com nuotrauka.

Kreipinio „tamsta“ jaunimas nebevartoja. Su šiuo žodžiu susipažįstama tik iš knygų, kurių, deja, leidžiama daugiau, bet skaitoma mažiau. Pavartojęs šį žodį pokalbyje su jaunais žmonėmis būsi palydėtas keistu, pašaipiu žvilgsniu. Šis, atrodo, menkas reiškinys gali simbolizuoti pagarbos autoritetui smukimą. Skaitytojui gali kilti mintis – kaip žodis „tamsta“ susijęs su hierarchija? Drįsčiau teigti, jog tai rodo hierarchijos, kuri neatsiejama nuo pagarbos, nuopuolį. Ši problema nėra susijusi vien su naujos kartos pažangesniu požiūriu į žodyną, ji pradėjo leisti šaknis į kur kas didesnį lauką – hierarchijos naikinimo griebiasi ir verslas. Viena pelningiausių kompiuterinių žaidimų įmonių „Valve“ nusprendė imtis radikalių priemonių, sukurdama visiškai „plokščią“ įmonės struktūrą, kurioje nerasi jokių oficialių vadybininkų. Nuo socialinių erdvių iki klestinčių verslų aiškiai matomas autoriteto vaidmens sumenkinimas, tuomet natūraliai kyla klausimas – ar šiais laikais visuomenei reikalinga hierarchija?

Pasaulyje, kuris ištroškęs lygybės, vis garsiau aidi karo būgnai. Hierarchija neatsiejama nuo nelygybės, tad pažangiai visuomenei, buldozeriu stumiančiai šią idėją, kelyje pirma atsidurs hierarchija. Fatališki lygybės šalininkai nori atmest idėją, kad hierarchija ir iš jos išplaukianti nelygybė yra neišvengiama gyvenimo sąlyga. Apie tai samprotauja XX a. JAV istorikas, politinis filosofas Richardas M. Weaveris.

Tekste „Ideas have consequences“(liet. Idėjos turi pasekmių) Weaveris šią problemą mato kaip visuomeninę katastrofą, teigdamas: „Grėsmingiausias mūsų laikų bendras įvykis yra pastovus sunaikinimas tų išskirtinių bruožų, kurie kuria visuomenę.“ Ne paslaptis, kad Weaveris kalba apie siekį pašalinti hierarchiją iš visuomenės. Amerikiečių filosofas žodį „hierarchija“ sieja su „struktūra“: „Jei visuomenė yra tai, ką mes galėtume suvokti, ji privalo tūrėti struktūrą; jei ji turi struktūrą, ji privalo turėti hierarchiją.“

Norėčiau pažvelgti į šią mintį žingsniu toliau, šiuos žodžius siedamas kartu su tvarka. Padori hierarchija pati reikalauja tvarkos. Palaikome tvarką tuomet, kada ją gerbiame. Kaip žmogus, kuris yra laikomas „tvarkingai apsirengusiu“, tai daro iš pagarbos sau ar galų gale pagarbos kitiems žmonėms, taip turime gerbti struktūrą, norint turėti tvarkingą visuomenę. Gera visuomenė bus ta, kuri gerai atliks savo funkciją. Vargu ar visuomenė galės atlikti savo funkciją be jos sudedamosios dalies – hierarchijos. Kairiosios minties entuziastams, kurie mano esą nelygybę kurianti sistema neverta pagarbos, siūlyčiau pasvarstyti apie tai, jog visos šios diskusijos net nevyktų, jei nebūtume ekosistemos hierarchijos viršuje. Žmogus iš prigimties yra nelygybės kurstytojas.

Weaveris visuomenę be distinkcijų vadina „teisingumo perversija“. Visuomenę be distinkcijų, žinoma, galima suprasti kaip lygybės persismelkusią visuomenę, juk lygioje visuomenėje nereikės atskirų individualių apibrėžimų, visi žmonės bus lygiame lauke. Ironiška, asmenys, kovojantys už lygybę ir etikečių ar išskirtinių distinkcijų panaikinimą, patys nužudę individualumą, kuria „grupuočių“ visuomenę. Asmenų, kovojančių už lygybę, retorikoje dažnai galime išgirsti, kaip žmogų siekiama apibūdint ne individualiai, o kolektyviai: kreipiamasi ne į Joną, o į baltųjų rasės heteroseksualų vyrą. Užtenka peržiūrėti kelius progresyvios minties politinius debatus, norint suvokti šį absurdą. Štai, ką Weaveris turi pasakyti šiems socialiniams užmojams: „Lygybė yra ardanti idėja tol, kol žmonių santykiai reiškia tvarką. Tai yra tvarka be plano.“ Lygybė yra priemonė, ardanti natūraliai sudarytų santykių tvarką. Kitas anglosaksas mąstytojas, Weaverio bendramintis Rogeris Scrutonas, teigia, kad žmonės, savavališkai burdamiesi į grupes, natūraliai jose kuria hierarchiją. Įsivaizduokime negyvenamą salą ir joje ką tik atsidūrusius individus. Norėdami išgyventi, Darvinui besišypant danguje, jie natūraliai pradės kurti praktišką hierarchinę atsakomybių sistemą – vienas žmogus bus atsakingas už maistą, kitas – už laužą, trečias – už pastogę. Žmogus, gebantis surinkti daugiau maisto, greičiau užkurti laužą ar sukurti saugesnę pastogę, bus vertingesnis. Kovojant dėl savo gyvybės, lygybė praranda vertę. Ar ši sąlyga galioja tik prigimtinėmis išgyvenimo sąlygomis? Ne. Jei mes norime efektyviausios visuomenės, specializacija, kuri neišvengiama be hierarchijos, yra neįmanoma. Weaveris teigia: „Taisyklė yra tokia, jog kiekvienas turi veikti ten, kur jis yra stiprus.“ Hannah Arrendt manymu, šiuolaikinė lygybė galima tik todėl, kad elgesys pakeitė veiksmą kaip svarbiausią žmonių santykių būdą. Ne veltui Weaveris akcentuoja šiuolaikinius žmonių santykius – elgesio ir jausmų iškėlimas aukščiau už veiksmus gali paskatinti neefektyvius sprendimus. Jei norime būti stipri visuomenė – hierarchija ir iš jos susiformuojanti nelygybė neišvengiama.

Didžiausias melas, išgirstas vaikystėje, yra ne Kalėdų Senelio egzistavimas, o faktas, kad užaugęs gali būti, kuo tik nori. Šiuolaikinis jaunimo švietimas sukasi aplink lygybės modelį – kiekvienas vaikas gali tapti astronautu, jei to labai pageidaus. Gražus užmojis, deja, ne visiems pasiekiamas, tačiau slepiantis kur kas didesnę problemą nei nepateisinamus lūkesčius. Ugdymo sistema be hierarchijos supainioja jauną žmogų. Weaverio žodžiais: „Kai įsigalioja lygybės taisyklė, niekas nežino, kam jis yra skirtas.“ Jaunuolis, girdėdamas, jog gali gyvenime eiti kuriuo nori keliu, jaučiasi esą pasiklydęs begalinių galimų pasirinkimų virtinėje. Tai švietimas, orientuotas į emociją, o ne mąstymą, kai jausmai yra iškilę virš racionalumo. Weaveris regi tai, kaip milžinišką problemą, argumentuodamas: „Jei mes skirsime didesnę reikšmę jausmui, o ne mąstymui, netrukus tęsime priskirdami didesnę reikšmę norėjimui nei nusipelnymui.“ Kai jaunimo švietimas yra orientuotas į emocionalumą, atsakomybių hierarchija praranda savo reikšmę, tačiau Weaveris supranta, kodėl hierarchijai kyla iššūkių: „Hierarchija reikalauja bendro verčių supratimo, todėl šiuolaikinės besivaržančios ideologijos kuria sąmyšį.“ Šiuolaikinis politinis paveikslas yra nuolat perpiešiamas. Jame labai sunku surasti bendrą mintį – kiekviena ideologija, kiekviena politinė partija turi savo bendruomenės viziją. Tokiose aplinkybėse kyla keblumų išlikti stabiliai hierarchijai – juk ji reikalauja bendro supratimo to, ką mes laikome vertingiausia. Apie dabartinę visuomenę Weaveris kalba šiais žodžiais: „Šiuolaikiniame pasaulyje yra mažai pasitikėjimo ir dar mažiau lojalumo.“ Kai jaunas žmogus yra pasimetęs lygybės klystkeliuose, Weaveris teigia: „Jie sąmoningai ieško tikrų vertybių šaltinio.“ Turbūt ši paieška yra išsigelbėjimo šaltinis visuomenei, suvokiančiai hierarchijos svarbą ir jos atnešamą naudą. Nuolat besikeičiančio politinio pasaulio peripetijose yra itin keblu atrasti vieningą vertybių sistemą, bet Weaveris mus nuteikia optimistiškai, manydamas, jog šiuolaikiniai žmonės turi vilties išbristi iš šių neaiškių lygybės suformuotų klystkelių ir žengti bendros hierarchinių idėjų sistemos link.

Teksto autorius Laisvūnas Čekavičius yra Jaunųjų konservatorių lygos valdybos narys

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti