„Pew research center“ tyrimas rodo, kad jaunesnėse amžiaus grupėse (18–39 m.) yra mažiau religingų žmonių negu vyresnėse (40 m.+). Ar šis tyrimas gali būti patikima teorijos išvada, jog laikui bėgant vis mažiau žmonių priskirs save kokiai religijai? Klestint globalizacijai ir kapitalizmui yra pagrindo manyti, kad valstybės ir jų piliečiai tols nuo tradicinių religinių mokymų, kadangi žmogui vis mažiau rūpės dorybės, jis turės vienintelį tikslą – pelno siekį. Apie neišvengiamą religijos nuopuolį kalbėjo vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche. Veikale „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ Nietzsche rašė apie Dievo mirtį: „Kadaise Dievui nusižengti – tai buvo nuodėmė didžiausia, bet Dievas mirė, ir tada visi tie nusižengėliai pranyko.“ Šiais žodžiais Nietzsche norėjo pabrėžti subrendusį visuomenės spekuliatyvumą bei realityvizmą – visuomenėse nebeliko Dievo, kuris yra galutinis moralės bei dorovių atskaitos taškas. Ar kapitalistinėje visuomenėje lieka vietos dorovės mokytojams ir puoselėtojams? Ar valstybei reikalinga religija?

 

Šią temą nagrinėja vokiečių filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Šis vienas iš įtakingiausių romantizmo epochų filosofų gimė 1770 m. rugpjūčio 27 d. Štutgarte, Vokietijoje, biurokrato tėvo šeimoje. Mokėsi Štutgarto gimnazijoje, kur susipažino su graikų ir romėnų klasika. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininkas. Nuo 1788 iki 1793 m. Hegelis studijavo teologiją Tübingeno universiteto seminarijoje. Dirbo kaip privatus mokytojas Berne (Šveicarija), Frankfurte prie Maino. Dėstė filosofiją Jėnos universitete, redagavo dienraštį Bamberge, mokytojavo Niurnberge. Vėl grįžo prie akademinės veiklos. Dėstė Heidelbergo, vėliau Berlyno universitetuose. Hegelis įkvėpė tokius XIX a. filosofus kaip Sørenas Kierkegaardas, Ludwigas Feuerbachas, Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas – dauguma iš jų priešinosi pagrindinėms Hegelio filosofijos idėjoms bei jas kritikavo. Gulėdamas mirties patale, Hegelis teigė, kad jo filosofijos nesupratęs niekas, išskyrus vieną žmogų, bet ir tas vienintelis galiausiai jos nesupratęs. „Vienintelis“ buvo pats Hegelis, nevilties akimirką prisipažinęs, kad jo mąstymas jam pačiam yra paslaptis. Šiame straipsnyje bus siekiama gvildenti jo minčių paslaptį ir siekti išsiaiškinti, kodėl visuomenė neįmanoma be religijos.

 

1837 m. buvo išleista „Istorijos filosofija“, tekstas, kuriame buvo surinkti paties Hegelio bei jo studentų užrašai, sudaryti paskaitų metu. Tekste atsiskleidžia pagrindinės Hegelio idėjos apie laisvę, jos įgyvendinimą bei valstybės tikslus. Laisvę jis apibrėžia kaip absoliutų galutinį tikslą, o valstybę kaip laisvės realizavimą. Dvasios tikrovė, anot Hegelio, egzistuoja tik dėl valstybės. Jei mes dvasios tikrovę įvardijame kaip idėjas, moralę, visa tai yra pasiekiama tik visuomenėje. Jei žmogus būtų atskirtas nuo visuomenės ir gyventų vienas atsiribojęs nuo visų, jis paprasčiausiai sužvėrėtų. Tuomet jis nebesirūpintų morale, teisingumu, kadangi vienintelis žmogaus tikslas būtų išgyventi. Žmogus vadovautųsi žvėriškais instinktais. Ši mintis atskleidžia aristotelišką motyvą – skirtis tarp žmogaus ir gyvūno yra ta, kad jis sugeba racionaliai mąstyti, turi teisingumo, moralės sampratą, o tai yra savybės, egzistuojančios ir kilusios iš visuomenės. Dėl šios priežasties Hegelis mano, kad laisvė turi būti užtarnauta, ji nėra gamtiška. Anot Hegelio, natūrali (gamtiška) būsena yra nevaržomų instinktų, nežmoniškų poelgių bei juslių būsena.

 

Neegzistuoja laisvė savaime. Pasak Hegelio, laisvė suprantama neteisingai, jei ji atsiejama nuo objektų ir tikslų. Pagrindinė išsilaisvinimo sąlyga – aistrų ir instinktų apribojimas. Valstybė tai sugeba apriboti ne vien įstatymais, bet ir religija. Apie valstybę Hegelis kalba šiais žodžiais: „Valstybė yra dieviškoji idėja, egzistuojanti žemėje.“ Vienas iš krikščionybės pagrindinių motyvų yra nuolankumas. Nuolankumą galima įvardyti kaip aistrų suvaržymą, siekį nepasiduoti juslėms. Netgi Dešimtyje Dievo įsakymų, kuriuos galima laikyti krikščionių moralės kelrode žvaigžde, yra nurodyta: „Nežudyk“, „Nepaleistuvauk“ – visa tai indikuoja siekį suvaldyti žvėrišką instinktą, o šis instinktų suvaldymas, anot Hegelio, yra išsilaisvinimo sąlyga.  

 

Toliau tekste Hegelis įvardija dvasines veiklas: meną, papročius, religiją. Šių veiklų tikslas yra laisvę paversti sąmoninga. Religija yra reikalinga valstybei todėl, kad žmonės įsisąmonintų laisvę, suprastų, kas ji yra ir kodėl jos reikia. „Religija yra sritis, kurioje tauta išreiškia savąjį apibrėžimą to, ką ji laiko tiesa“ – religija sugeba nustatyti atskaitos tašką mūsų moralėje, teisingumo sampratoje. Anot Hegelio, valstybė yra neatsiejama nuo religijos ir vice versa. Ji įprasmina tiesą visuomenėje. Valstybėje be religijos persikeltume į spekuliatyvųjį lygmenį, kuriame nėra likę nieko konkretaus – teisingumas, moralė būtų „iškelta“ į subjektyvumus, kas brandintų nesutarimus ir ardytų valstybės, kaip tvirtos, sutariančios bendruomenės, tvarką. Laisvė gali egzistuoti tik ten, kur individualybė suvokiama pozityviai, dieviškoje esybėje, kitu atveju ta pati laisvė taptų spekuliatyvi – nebegalėtume rasti atsakymo į klausimą, ar esami laisvi, ar ne, nepaisant politinės valstybės padėties. Pasaulietinė būtis laikiška, pasireiškianti privačiais interesais, dėl to reliatyvi ir nepateisinama, todėl valstybės pamatas yra religija.

 

Jei valstybėje nėra Dievo, nėra nepateisinamos priežasties daryti įvairiausius nusikaltimus ar nežmoniškus veiksmus. Tik kartu su Dievu, moraliniu atskaitos tašku, teisingumas įgyja prasmę ir nepasiduoda reliatyvizmui. „Vientisa individualybė, kaip esmingasis pradas, yra įsivaizduojama, garbinama, religijoje suvokiama kaip Dievas, mene – kaip paveikslas ir stebinys, filosofijoje ji pažįstama ir suvokiama kaip mintis.“ Mes suprantame valstybę kaip vientisą nedalomą individą: yra viena Latvija, viena Estija bei viena Lietuva (nors politikai klaidingai kalba apie „dvi Lietuvas“), kadangi valstybė remiasi šia vientisa individualybės idėja, jai reikia Dievo kaip pamato, jis tampa nebeatsiejamas nuo valstybės.

 

Laisvė, dvasios siekiamybė, vystymosi pagrindinis objektas, nėra duotybė, jos reikia siekti ir už ją reikia kovoti kasdien. Žmogus, siekiantis laisvės, yra nuolat besivystanti būtybė, visad siekianti tobulėti. Anot Hegelio, gamta nesikeičia: „Gamtoje nėra nieko naujo po saule, daugiabriaunis jos formų žaismas sukelia nuobodulį“, tačiau dvasia, siekianti laisvės, neišvengiamai keičiasi. Apie dvasios vystymąsi Hegelis kalba šiais žodžiais: „Vystymasis nėra paprastas augimas, vykstantis be kovos ir kančios, kaip tai yra organiniame gyvenime: jis sunkus, nesavanoriškas darbas, nukreiptas prieš patį save.“ Žmogus, norėdamas gero sau, privalo pažaboti savo žvėriškus instinktus, tai nėra lengvas darbas, tačiau religija negali būti atskirta nuo valstybės – ji yra laisvės siekio alfa ir omega.

 

Teksto autorius Laisvūnas Čekavičius – Jaunųjų konservatorių lygos narys

Uždaryti meniu

Naudoti slapukus Daugiau informacijos

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Uždaryti